Almanto Dulkio knyga Geltonas Feniksas. Ištrauka.

Pripumpuotas raminamųjų, be aiškių gyvybės ženklų gu- lėjau pilkoje nervų skyriaus palatoje. Negailestingai dras- kiau save mintyse – kodėl tinkamai nepailsėjau, dėl kie- kvieno šūdniekio stresavau, kodėl tą suknistą darbą verti- nau labiau už sveikatą?

Tiesą sakant, tuo metu nieko kito galvoti nepajėgiau, atrajojau tas pačias mintis, vaikiau jas iš vieno smegenų pusrutulio į kitą ir vėl atgalios. Nemačiau prasmės gyventi ir buvau praradęs pavojingiausią dalyką gyvenime – viltį. Viltį, kad kada nors vėl galėsiu gyventi nejausdamas dūšią draskančios kančios. Ir kad atrasiu jėgų dėl savo kli- nikinio perdegimo nekaltinti kitų, už savo jausenas prisiimsiu atsakomybę ir kursiu sau kitokį gyvenimą. Sau ir tūkstančiams kitų.

Tokių nuodėgulių čia buvo dar pora – jauna advokatė ir plikas barzdočius, dirbęs skerdykloje. Ir nors visų gyvenimai buvo labai skirtingi, mintys ėdė panašios – patys kalti, kad slidžiomis trinkelėmis išsiklojom sau kelią į pragarą.

Psichiatrijos ligoninėje buvo nusistovėjusios nerašytos taisyklės. Net ten, kur būdavom drauge, mažai bendraudavom. Matyt, vidiniai demonai rėkdavo taip garsiai, kad nepajėgėm klausytis žmonių.

Po geros savaitės, kai jau pajėgiau lėtai vaikščioti, sunkiai dėdamas koją prieš koją, krypavau bendro dušo link. Skersvėjo glostomame koridoriuje sukinėjosi kelios be- sielės būtybės tuščiomis akimis ir išbalusiomis lūpomis. Kas piliulės laukė, kad viską vėl trumpam užmirštų, kas tyrimams eilutėje rikiavosi. Tačiau vienas naujas veidas, kurį puošė čia retai sutinkama šypsena, atrodė kažkur matytas.

 

- Labas, Almantai, lankai kažką?
Iš kur jis žino mano vardą? Kodėl jo veidas man pažįstamas?
– Laba diena, – išlemenau. – Ne, aš sergu, čia gydausi, o jūs?

Sulig šiuo klausimu, matyt, susijungė smegenyse kažkokie nupiepę neuronai, ir supratau, kad čia gi Vytas, mano buvęs kolega! Iš to paties „Digital“ skyriaus, kuriame prieš sudegdamas dirbau ir aš.

– Pala, Vytai? O ką tu čia veiki?
– Ai, ilga istorija. Turiu rimtų problemų. Kaip manai, gal į vieną palatą mus paguldytų? Papasakočiau, – per prievartą išspaudęs šypsnį klustelėjo buvęs kolega.

Po valandėlės mudu su Vytu spoksojom kits į kitą iš savo lovų vienoje palatoje, psichiatrijos ligoninėje – vietoje, kuri apipinta įvairiausiais mitais ir nebūtomis istorijomis. Visos jos negrįžtamai duš į šipulius šioje laimingoje mano istorijoje be pabaigos (nes dar esu gyvas ir ketinu toks likti). Palatos durys – su rankenomis, sienos visai ne baltos, o malonios smėlio spalvos ir tikrai ne minkš- tos. Pastarąjį faktą patikrinau praktiškai, kai vieną dieną, apsvaigęs nuo raminamųjų vaistų, netyčia susvirduliavau, galantiškai plojausi veidu į tą gelsvą sieną ir plūstelėjusiu iš nosies turiniu it koks Picasso paspalvinau naujais rausvais potėpiais.
Tačiau didžiausi marazmai pasakojami <...>

​

Grįžti į pradinį puslapį.