#1 serija. Nuodėguliai ir anglys.
Pripumpuotas raminamųjų, su minimaliais gyvybės ženklais gulėjau pilkoje nervų skyriaus palatoje. Negailestingai draskiau save mintyse – kodėl tinkamai nepailsėjau, dėl kiekvieno šūdniekio stresavau, kodėl tą suknistą darbą pastačiau prieš savo sveikatą?
Tiesą sakant, tuo metu nieko kito galvoti nepajėgiau, tik atrajojau tas mintis iš vieno smegenų pusrutulio į kitą ir vėl atgalios. Nemačiau prasmės gyventi ir buvau praradęs pavojingiausią dalyką gyvenime – viltį. Viltį, jog kada nors vėl galėsiu gyventi nejausdamas dūšią draskančios kančios. Ir kad kažkada atrasiu jėgų dėl šio klinikinio perdegimo nekaltinti kitų, o už savo jausenas prisiimsiu atsakomybę ir kursiu sau kitokį gyvenimą. Sau ir tūkstančiams kitų.
Tokių nuodėgulių čia buvo dar porą – jauna advokatė ir plikas barzdočius, dirbęs skerdykloje. Ir nors visų gyvenimai labai skirtingi, mintys buvo panašios – patys kalti, kad slidžiom trinkelėm nusiklojom savo kelią į pragarą.
Psichiatrinės ligoninėje buvo nusistovėjusios tarsi nerašytos taisyklės. Net tose vietose, kur būdavom drauge, mažai bendraudavom, matyt, vidiniai demonai rėkdavo taip garsiai, kad nepajėgėm klausytis žmonių.
Po geros savaitės, kai jau pajėgiau lėtai vaikščioti, sunkiai dėdamas koją už kojos, krypavau bendro dušo link. Skersvėjo glostomame koridoriuje sukinėjosi kelios besielės būtybės, tuščiomis akimis ir išbalusiomis lūpomis. Kas piliulės laukė, kad viską vėl trumpam užmirštų, kas tyrimams eilutėje rikiavosi. Tačiau vienas naujas veidas, kurį puošė čia retai sutinkama šypsena, atrodė kažkur matytas.
- Labas, Almantai, lankai kažką?
Iš kur jis žino mano vardą? Kodėl jo veidas man pažįstamas?
- Laba diena, – išlemenau. – Ne, aš sergu, čia gydausi, o jūs?
Sulig šiuo kreipimusi, matyt, susijungė smegenyse kažkokie nupiepę neuronai ir supratau, kad čia Vytas, mano buvęs kolega. Iš to paties „Digital“ skyriaus, kuriame prieš sudegant dirbau ir aš.
- Pala, Vytai? O ką tu čia veiki?
- Ai, ilga istorija. Turiu rimtų problemų. Kaip manai, gal į vieną palatą mus paguldytų, papasakočiau? – su per prievartą išspaustu šypsniu klustelėjo buvęs kolega.
Po valandėlės aš ir Vytas spoksojom į kits į kitą iš savo lovų, toje pačioje psichiatrinės ligoninės palatoje - vietoje, kuri apipinta įvairiausiais mitais ir nebūtom istorijom. Visos jos negrįžtamai duš į šipulius šioje laimingoje mano istorijoje be pabaigos (nes dar esu gyvas ir ketinu bent kurį laiką toks likti). Palatos durys - su rankenom, sienos visai ne baltos, o dailios smėlio spalvos ir tikrai ne minkštos. Pastarąjį faktą patikrinau praktiškai, kai vieną dieną, apsvaigęs nuo raminamųjų vaistų, netyčia susvirduliavau ir galantiškai plojaus veidu į tą dailią gelsvą spalvą, nosies turiniu it koks Pikaso įnešdamas naujų rausvų potėpių.
Tačiau didžiausi marazmai sklando apie psichiatrijos centruose dirbančius gydytojus. Neretai anie piešiami temperamento sulig kalėjimo prižiūrėtojais, prišeriantys vargšus pacientus vaistais, kad tik patiems psichiatrams ramiau būtų. Suprask, beliktų seselėms tik seiles nuvalyt ir paklodes praskalbt, kai psichiatrai tuo tarpu sau ramiai galėtų žaisti minigolfą. Neturiu absoliučiai jokio intereso kažkaip perdėtai gražbyliauti apie ten dirbantį personalą, tačiau drąsiai galiu tvirtinti, kad ten dirbantys žmonės nuoširdžiai daro viską, kad kuo greičiau pacientas grįžtų į normalų gyvenimą. Raktažodis paskutiniame sakinyje yra „nuoširdžiai“. Tas jaučiasi visur: gebėjime klausytis, domėtis savijautos pokyčiais, akimirksniu reaguoti jei nutinka kažkas nenumatyto ir nuolatos – nuolatos nepailstamai ieškoti paties geriausio sprendimo. Kad tik nelaimėliui kuo greičiau sumažinti jaučiamą kančią.
Netrukus perskaitysi visiškai kitokią istoriją, kuri suponuoja, jog per nepilnus keturis dešimtmečius Lietuvos medicinoje įvyko tektoninis lūžis. Gal dėl to per tą laiką gimė ir tie absurdiški mitai apie gydytojus - monstrus. Nes pirmas rimtesnis mano nuotykis su gydytoja buvo daug panašesnis į nuotykį su giltine.
#2 serija. „Plaučiai, mama, guldysim“.
Natūralu, kad šios istorijos aš neprisimenu, buvau vos kelių mėnesių, tad ją man pasakoja mano mama. Didžiąją dalį gyvenimo augusi giliame vienkiemyje, savo pasaulėžiūrą ji lipdėsi iš savo mamos, išskirtinės ramybės, jautrumo ir išminties žmogaus - mano močiutės. Ši, rašto gavusi vos keturias klases, savaitgaliais mindžikuodavo savo senos sodybėlės slenkstį, laukdama tolumoje pasirodančios paštininkės, atnešdavusios keletą pilkų puslapių laisvosios spaudos. Tuomet, nuo naudojimo sudilusius maldaknygių puslapius pakeisdavo švinu kvepiantis laikraštis, skelbdavęs apie to tolimo nuo kaimo pasaulio žinias.
Jaukumą medžiu kvepiančioje trobelėje nuolatos kurdavo ir tyliai kalbėdavęs Lietuvos radijas, o prieš vakaro poterius – juodai balta šviesa dieną palydėdavo iš televizoriaus transliuojama Panorama. Į sapnų karalystę kviesdavo užgesintos žvakės kvapas. Močiutė, išgyvenusi Antrojo Pasaulinio karo tamsą, ryte rijo demokratinio pasaulio šviesą ir ja turtino mano mamos išmintį. Todėl sovietus, nomenklatūrą ir socializmą mano mama nuo mažų dienų matė kaip laimės priešingybę.
Mažoje kaimo bendruomenėje močiutė, panašu, turėjo didelę įtaką. Jos idėjomis ir skelbta Dievo valia negalėjai nepatikėti, matydamas kaip meistriškai tvarkosi garbaus amžiaus vieniša moteris – senelis anapilin iškeliavo būdamas pakankamai jaunas. Turėjusi kuklų ūkį, stalo paviršių močiutė visuomet nuklodavo jo dovanojamais stebuklais – šiltu pienu, namine duona, palėpėje išrūkyta dešra. Ir prie visų šių gėrybių atsiradimo visuomet prisidėjo ir mažos rankutės – mano mamos. Vienoda pagarba kunigui ir kaimo pijokėliui, atjauta kairėn nuėjusiai jaunuolei ar mirties pašauktai kaimynei. Nenuostabu, kad tokių vertybių apsupta išaugo svarbiausia mano gyvenime moteris, kaip paaiškės – dovanojusi man ne vieną galimybę gyventi.
Gimiau Saulės mieste saulėtą vidurvasarį. Ėjo pirmi mano gyvenimo mėnesiai, kuomet kutenamas vasariškos žolės gugavau ant šiltos žemės. Netrukus – paletės spalvomis nusidažęs ruduo, dar po keleto mėnesių – žvarbi it pati rusija žiema. Jokio imuniteto nesusiformavęs mano organizmas buvo nuolat pjaustomas darinėjamų bendrabučio, kuriame jauni mano tėvai buvo gavę paskyrimą, durų. Kas prasidėjo nekaltais kūdikiams įprastais kosuliukais, vėliau progresavo deguonį naikinančiu plaučių uždegimu.
Pasakodama apie tą gyvenimo tarpsnį mama kartais stabteli. Stebiu įsitempiančias jos lūpas, tamsėjančias akis. Man pasiruošus užrašinę su pieštuku, mama giliai įkvepia, susikaupia ir pasakoja:
- Su tėčiu, kaip ir visi aukštųjų mokyklų absolventai tarybų sąjungoje, buvom gavę paskyrimus. Aš dirbau viename dideliame odų perdirbimo fabrike. Buvai visai mažulytis, žiemą pritūzindavom tave dešimčia sluoksnių rūbelių, nosis tik kyšojo. Bendrabučiai irgi buvo šalti, blokiniai, sienos drėgme aptrauktos, langai aprasoję. Turbūt kažkoks skersvėjis tave perpūtė ir pradėjai kosėti. Sesė jau buvo ūgtelėjus, tai manęs tie tavo kosuliai negąsdino, visi gi turi iškosėti savo kiekį, kad susiformuotų imunitetas. Bet su tavim buvo kitaip, kosulys vis dažnėjo, gilėjo ir nuvežėm tave į Šiaulių polikliniką.
- Sunku apie tai pasakoti? – neslėpdamas pokalbio jautrumo pasiteirauju.
- Labiau sunku atsiminti, visgi laikas išblukina emocijas, bet tuo metu, kai buvau jauna, tai čia buvo toks vienas įtempčiausių etapų. Žinai, neretas to meto daktaras laikė save antru po Dievo, jie buvo tokie arogantiški, išdidūs, Hipokrato priesaikos, atrodo, laikydavos tik „patepti“. Nu ir ką – išrengė tave palatoje, nuogutį padėjo ant šalto metalinio stalo, už tavo galvelę didesniu stetoskopu paklausė plaučiukų ir trumpai teišrėžė: „plaučiai, mama, guldysim“.
#3 serija. Giltinė baltu chalatu.
Mano mama, atvira, geraširdė ir žydinti moteris, matyt, buvo stipri priešprieša pagyvenusiai poliklinikos skyriaus vedėjai, tad toji sumanė jai neleisti likti su savo sergančiu kūdikiu, nors to meto taisyklės tam neprieštaravo. Nesunku suprasti, jog net šiltos mamos akys gydo geriau nei bet kokie vaistai. Šiuolaikinis mokslas tai nesudėtingai paaiškina, įvardindamas vieną iš svarbiausių smegenyse esančių neuronešiklių – oksitociną. Šis gaminasi didžiuliais kiekiais esant artimam ryšiui, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, ypač santykyje su motina. Oksitocinas diriguoja galybę fiziologinių ir psichosocialinių procesų orkestrui. Mano atveju, orkestras susirinko smuikelius ir paliko šaltą aidinčią tuščią salę – buvau atskirtas nuo mamos jai draudžiant mane lankyti ligoninėje.
Visada kovojanti už teisybę, mama netruko susidraugauti su jauna sesele, dirbančia tame skyriuje, kurioje buvau gydomas. Ta maloni moteris slapta leisdavo mamai įsliūkinti į mano palatą ir glėbyje sušildyti stipriai sergantį kūdikį. Iki to karto, kai dramos karalienė - skyriaus vedėja - užmatė šį baisų nusikaltimą. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Keleto dienų bėgyje mama gavo skambutį iš maloniosios seselės. Nerimastingu balsu buvo pranešta, kad man buvo nutraukti leisti pagrindiniai vaistai, palikti tik simptomus malšinantys. Mama išgirdo bet kuriai pasaulio gimdytojai kojas pakertantį sakinį „jei nieko nedarysit, numirs tas jūsų vaikiukas“.
Ties šiuo sakiniu mama stabteli, tarsi paskęsta atsiminimuose. Paliečiu jos ranką, bet tyliu. Rodos, jog šią jautrią akimirką mamai tenka išgyventi dar kartą, tačiau jau su išminties kraičiu. Mama pasižiūri man į akis ir tęsia:
- Žinok, neįsivaizduoju kas būtų buvę be tos seselės, yra pasaulyje dar gerų žmonių. Neturėjau daugiau į ką kreiptis, tai tada telefonu iškart jos paklausiau „tai ką man daryti?“ Skirtingai nei daktarė, seselė, panašu, mylėjo žmones ir nežiūrėjo į juos kaip į rublių maišelius. Seselė pažadėjo slapta leisti pagrindinius vaistus tol, kol galės, bet nieko ilgalaikėje perspektyvoje pažadėti negalėjo. Bėda ta, kad nutraukus ir vėl pradėjus leisti vaistus, jokio poveikio nebuvo. Tu pradėjai gesti akyse.
Tuo metu Vilniuje gyveno mano teta vardu Nijolė. Tai išmintinga, išsilavinusi ir didelę įtaką to meto Lietuvos medicinoje turėjusi dama, mat aprūpindavo šalies ligonines reikalinga medicinine įranga iš viso pasaulio. Jos dėka net to meto tarybinės ligoninės galėjo džiaugtis modernia vakarietiška įranga, o Nijolės užrašai buvo turtingi didžiausių šalies ligoninių vyriausių gydytojų kontaktais. Jei paprasti daktarai, kaip minėjau, laikė save antrais nuo Dievo, tai vyriausieji gydytojai iš tiesų turėjo galimybę priimti svarbiausius sprendimus, lėmusius žmonių gyvybes.
Teta Nijolė - giminė iš mano tėčio pusės. Sužinojęs apie tragišką situaciją, tėtis greitai susirado Nijolės numerį ir surinkęs jį stovėjo prie telefono, kad žinotų viską, ką mama su ja šnekėsis. Įtampa buvo sunkiai pakeliama, daugiau tėvai neturėjo į ką kreiptis pagalbos.
Pokalbis su Nijole buvo trumpas ir konkretus. Prieš padedant ragelį Nijolė pažadėjo padaryti viską, kas jos valioje ir liepė laukti skambučio.
Ilgai laukti nereikėjo. Suskambus telefonui, ponios skyriaus vedėjos balsas jau skambėjo tarsi iš po priekalo. Buvo pranešta, kad aš perkeltas į reanimaciją, paskiriamas analogijų neturintis specialus gydymas ir brangios inhaliacijų procedūros. Nu ir aišku, šilkiniu balsu patikinta „išgelbėsim jūsų vaikelį, mama, tikrai viskas bus gerai“. Žvygteliu, kai šitai pasakodama mama komiškai pamėgdžioja ponios skyriaus vedėjos balsą ir šiaulietišką tarmę.
Mano sveikata taisėsi ne dienom, o valandom. Po keleto savaičių, atėjusi jau legaliai aplankyti savo kūdikio, mano mama pamatė mane aprengtą turbūt gražiausiais turėtais valdiškais šliauštinukais ir iki šilko nuzulintu vedėjos sakiniu „tik pažiūrėkit koks gražus mažylis“.
- Mam, o tu atsimeni jos pavardę? Nori, kad paviešinčiau? – pasiteirauju.
- Aišku atsimenu. Bet, o kokiam tikslui? Gyvenimo pabaigoj už paikystes patys sau tampam griežčiausiais teisėjais. Aš jai nuoširdžiai linkiu tik taikos su savimi. – sau būdinga išmintimi istoriją užbaigia mama.
Esu ir visada būsiu dėkingas tetai Nijolei. Šiandien gera žinoti, kad visada šalia turėjau geros valios žmonių, ginančių mane nuo šūdžmogių. Mano gyvenimo kely pastarųjų pasitaikė koks tuzinas. Kodėl iš kiemo chebros tik trise nesėdom į kalėjimą, kuo esu susijęs su visais trim lietuviškais vienaragiais, kaip viena galingiausių pasaulio korporacijų mane sudegino iki pelenų? Apie tai galėsi perskaityti jau kitose Geltono Fenikso serijose, kartu su mano kurtu pilnametražiu filmu Rūsys, nuotraukomis, vaizdine bei garso medžiaga ir aišku – pikantiškomis N-18 detalėmis iš psichiatrijos ligoninės. Kviečiu susitikti knygos premjeroje 2025 metų Knygų Mugėje!